Niekas niekada ir nesužinojo kur ji buvo dingusi tą rudenį. Paklausta kur ji praleido keletą mėnesių, nusišypsodavo pačia saldžiausia savo šypsena ir pasitaisiusi plaukus gūžtelėjusi pečiais atsakydavo, kad bastėsi šen bei ten. Viduje tuo metu siausdavo neapykantos bangos, kuriose nardė įtūžio, liūdesio ir apatijos žuvėdros, gaudydamos ryškias gėdos žuvis. Pati savęs dažnai klausdavo ar tikrai teisingai pasielgė viską nuslėpusi, ar tikrai šiuo metu sukurtas gyvenimas yra būtent toks, kokio nori ji? Atsakymo nežinojo. Tačiau suprato, kad vaikiškai žaisdama slėpynių su tuo, kas įvyko, niekada nesugebės iš to ištrūkti. Palikti visko praeityje ir lėtai nedraskyti savęs viduje prisiminimais apie tai. Tačiau taip pat suprato, kad jaučiasi tarsi teroristų sprogimo išdraskyta auka, kurios kūno dalys mėtosi gatvėje, sprogusiame autobuse ir, kurios odos skiautės kabo ant niekuo dėtų žmonių drabužių. Bet nieko ji negalėjo sau padaryti. Bent pati viena tikrai negalėjo savęs sulopyti, tačiau ieškoti pagalbos ir bandyti susidoroti su tuo kartu kol kas nebuvo įmanoma.
Lėtai atsistojusi duše, susisuko į mylimiausią žydrą rankšluostį. Tą akimirką ji leido sau atsipalaiduoti ir tiesiog pasijuokti, kad tai rankšluostis, nors šluosto visą visutėlį savo kūną. Susisukusi į rankšluostį ant pirštų galų nutipeno į virtuvę. Nors gyveno viena, stengėsi nekelti triukšmo. Ji mėgavosi tyla. Taip pat nebemokėjo elgtis garsiai. Tiksliau, jai neišėjo. Vienas žalių akių savininkas jos lovoje užsibuvęs iki pietų, ją sulygino su kate. Ne šiaip "katyte", "kačiuke" ar panašiai, kaip tenka išgirsti, tačiau pilnai argumentuodamas savo nuomonę. Anot jo, ji per namus tipeno grakščiai kaip katė, kuri žinojo savo vertę, tuo pat metu nenorėdama niekam priklausyti ir besistengdama išlikti savarankiška. Tačiau viskas ko norėjosi ją stebint - čiupti šią katę į glėbį ir užvaldyti glostymu, mylavimu ir lepinimu, puikiai suvokiant, kad viso šito jai nereikia ir tai, kad ją gali laikyti glėbyje ar rankose, tėra jos pačios pramoga, padovanota tau. Išgirdus visa tai, jai liko tik šypsotis. Malonu, kai glosto savimeilę. Ypač, kai tai daro pusnuogis dailus vyrukas tavo lovoje, kuris nakties metu negalėjo atitraukti rankų ir tuo pat metu gebėjo neįkyrėti. Tačiau giliai širdyje ji žinojo, kad ji kaip benamis išsigandęs kačiukas yra bejėgiškai nusiteikusi laižyti rankas ir puruoti ją prisijaukinti bandančiam žmogui. Ne dėl to, kad tai kažkas daro, bet todėl, kad ji nesijaučia nei savarankiška, nei nepriklausoma. Ji nori galėti tapti bejėgė, leisti kažkam ja rūpintis dar kartą. Bet ne taip, kaip tą nepamirštamą rudenį... Tačiau šios mintys jai nebuvo malonios ir ji jų nusipurtydavo kaip šuo purtydamas savo kailį.
Dušas, pusryčiai, drabužių, tinkamų šiandienos orui ir nuotaikai, paieška milžiniškoje spintoje ir lėtai gurkšnojama žalia arbata buvo tarsi jos pagrindinė mantra kartojama rytais, kurios prasmė - užsiprogramavimas dienai. Žinoma, tris kartus per savaitę į šią mantrą įsiterpdavo dar vienas segmentas - sportas. Ji mėgo ir bėgioti, ir kovų menus, ir badmintoną, ir fitnesą, ir plaukimą, ir šokius... Visa tai, kas užtikrino jos ištvermę, jėgą, galimybes, kurių ribas ji vis galėdavo praplėsti. Jai to reikėjo. Žinoma, tai vis gerindavo jos išvaizdą, kuri buvo vienas didžiausių jos ginklų šiuo metu. Niekas nesitikėdavo iš žavios, mažos, dailios būtybės šmaikštaus ir aštraus proto, kuriame dominavo racionalumas ir logika. Retas vyras ir reta moteris nepasiduodavo jos kerams, prie kurių ji sąžiningai dirbo skaitydama psichologines knygas. Tiesa, šias knygas ji kartu ir niekino, vertindama jų naudą asmenybės tobulėjimui. Manipuliacijoms ir propagandai tai buvo tinkama priemonė, tačiau nuoširdumu ir tikrumu tame ji netikėjo.
Nusileidusi laiptais į pastato garažą nusišypsojo. Štai stovėjo jos mylimas "žvėris" - juodas kaip anglis automobilis, kurio minkštos odinės sėdinės leido jai patogiai keliauti iš vieno taško į kitą. Vairavimą ji dievino. Jai patikdavo likus vienai lėkti visu greičiu juodais keliais, kuriuose retai sutiksi kito automobilio priekinius ar galinius žibintus. Šiltesniu oru ji atsidariusi visus langus lėkdavo laukais ir virpant audio aparatūrai leisdavo sau jaustis lengvai. Būdavo žmonės jai sakydavo, kad ji moka mėgautis gyvenimu, tačiau tai tebuvo jų nuomonė. Ji to tik dar mokėsi. Ir labai intensyviai. Išsukusi iš gyvenamojo rajono į judrias centro gatves ji susikaupė ties burzgiančiais padarais gatvėse. Savo automobilį ji saugojo ir vengė visokių nelaimingų atsitikimų. Be to, aiškintis su kokiu nors pilvotu išlepusiu patinu ji neturėjo noro. Važiuodama su kuo nors kitu automobilyje net nustodavo kalbėti, apskritai kreipti dėmesį į pašnekovą ir kaip plėšri pantera stebinti savo auką, ji susikaupdavo ties veiksmu gatvėse.
Įsukusi į darbovietės automobilių stovėjimo aikštelę, keletą minučių sėdėjo automobilyje rankas laisvai laikydama ant vairo ir nervingai jį sukinėdama. Jautėsi vakar vakare peržengusi neleistiną ribą . Taip pat jai buvo neramu, nes ne viską iš to vakaro prisiminė, tad teliko viltis, kad nieko kompromituojančio ji nepasakė. Atsidususi lėtai atidarė automobilio dureles ir išlipo iš automobilio. Kaukšėdama kulniukais ir siūbuodama klubais nudūlino į pastato vidų. Jai įeinant pro duris plykstelėjo žaibas, tarsi pabrėždamas jos įėjimą į pastato vidų, tad daugeliui vyriškos lyties atstovų, sėdinčių pirmajame aukšte, vaizdas užgniaužė kvapą. Ji tikrai atrodė efektingai. Tačiau viduje ji jautė vis kylantį nerimą, tad šį kartą nesigėrėjo blizgančiomis vyrų akimis ir sukąstais žandikauliais. Pagreitinusi žingsnį ji ėjo lifto link, o lauke tuo metu prasidėjo audra, užtamsinanti pasaulį, tarsi suokalbiškai pabrėždama šios dienos niūrumą.
<< Miške (II) Miške (IV) >>
Nusileidusi laiptais į pastato garažą nusišypsojo. Štai stovėjo jos mylimas "žvėris" - juodas kaip anglis automobilis, kurio minkštos odinės sėdinės leido jai patogiai keliauti iš vieno taško į kitą. Vairavimą ji dievino. Jai patikdavo likus vienai lėkti visu greičiu juodais keliais, kuriuose retai sutiksi kito automobilio priekinius ar galinius žibintus. Šiltesniu oru ji atsidariusi visus langus lėkdavo laukais ir virpant audio aparatūrai leisdavo sau jaustis lengvai. Būdavo žmonės jai sakydavo, kad ji moka mėgautis gyvenimu, tačiau tai tebuvo jų nuomonė. Ji to tik dar mokėsi. Ir labai intensyviai. Išsukusi iš gyvenamojo rajono į judrias centro gatves ji susikaupė ties burzgiančiais padarais gatvėse. Savo automobilį ji saugojo ir vengė visokių nelaimingų atsitikimų. Be to, aiškintis su kokiu nors pilvotu išlepusiu patinu ji neturėjo noro. Važiuodama su kuo nors kitu automobilyje net nustodavo kalbėti, apskritai kreipti dėmesį į pašnekovą ir kaip plėšri pantera stebinti savo auką, ji susikaupdavo ties veiksmu gatvėse.
Įsukusi į darbovietės automobilių stovėjimo aikštelę, keletą minučių sėdėjo automobilyje rankas laisvai laikydama ant vairo ir nervingai jį sukinėdama. Jautėsi vakar vakare peržengusi neleistiną ribą . Taip pat jai buvo neramu, nes ne viską iš to vakaro prisiminė, tad teliko viltis, kad nieko kompromituojančio ji nepasakė. Atsidususi lėtai atidarė automobilio dureles ir išlipo iš automobilio. Kaukšėdama kulniukais ir siūbuodama klubais nudūlino į pastato vidų. Jai įeinant pro duris plykstelėjo žaibas, tarsi pabrėždamas jos įėjimą į pastato vidų, tad daugeliui vyriškos lyties atstovų, sėdinčių pirmajame aukšte, vaizdas užgniaužė kvapą. Ji tikrai atrodė efektingai. Tačiau viduje ji jautė vis kylantį nerimą, tad šį kartą nesigėrėjo blizgančiomis vyrų akimis ir sukąstais žandikauliais. Pagreitinusi žingsnį ji ėjo lifto link, o lauke tuo metu prasidėjo audra, užtamsinanti pasaulį, tarsi suokalbiškai pabrėždama šios dienos niūrumą.
<< Miške (II) Miške (IV) >>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą