Stipriai, gumbuota ir dėmėta ranka, sugniaužta kokteilio taurė. Ant sofkučių, aplink tavo nuostabųjį krėslą, sėdinčios damutės, kurios krizena iš tavo lėkštų pokštų ir šimtą kartų girdėtų istorijų. Jos linksi galvomis tavo namų teritorijoje, tau pritaria, tačiau pajutusios, kaip tavo buveinės vartai užsiveria joms už nugarų, lengviau atsikvepia ir nuoširdžiai tave išnarsto po kaulelį, aptardamos kaip bjaurėji kasdien. Tave šildo jų šypsenos, nuolankumas, tau visada tai patiko. Tu visada siekei būti geriausia ir, tavo manymu, buvai. Kritiką sumaldavai į miltus savo arogancija ir nepasitenkinimu. Niekada nepriėmei kitokios nuomonės. Visada buvai teisi sau. Visada demonstravai pranašumą, kuris, deja, buvo tik tavo susikurta iliuzija, dabar tai supranti. Supranti tai nulydėdama draugių nugaras gatve, matydama kaip jos juokiasi nuoširdžiau nei pas tave, kaip baimingai atsisuka į tavo namus ir vieną kitą liečia - apkabina, paima už rankos... Tau to niekada neleido pajusti. Niekada, iki šios akimirkos, to ir nesupratai. Tu buvai žmogus, kurio visi vengė, su kuriuo visi buvo mandagūs, vien tam, kad greičiau dingtum iš akiračio. Tavęs nelietė, nes atrodei kaip nemalonus grybelis, kuris gali išplisti nuo delno, šono po visą kūną ir įsitaisyti nemaloniausiose vietose. Gerdama nejauti kokteilio skonio, kuris maloniai paskleisdavo šilumos ratus tavo kūne.
Dabar savo milžiniškoje lovoje, gulėdama kartu su mirtimi, mąstai kokia kvaila buvai, kai dengeisi geriausios kauke. Taip, tai suteikė savotišką laimės ir nepažeidžiamumo jausmą, tačiau iš tikrųjų tu nepatobulėjai, nepaaugai ir nekitai. Supuvai iš vidaus kaip užsistovėjęs vanduo, kuriame sumesti lapai, maitos ir kitos įvairios šiukšlės, kurias sistemingai kaupei vedama aklo įniršio "kaip man drįsta sakyti kritiką?! Man! Geriausiai šioje skylėje!". Visada, šaltai šypsodamasi, puldavai ir norėdavai perkąsti gerklę tiems, kurie nepripažino, kad tu geriausia. Keitei šimtus darbų, draugės išliko tik tos, kurios pataikavo neturėdamos savasties, o vyras, ir tas, išėjo pas kitą moterį po to, kai aprūpinai jį giminės tąsa. Jautiesi prastai. Svajoji apie grįžimą į jaunystę, kad galėtum pakartoti šį trapų maskaradą, pavadinimu "Gyvenimas". Jauti baimę ir neapykantą SAU už kvailumą ir puikybę, kurie tave akino taip ilgai.
-
"Tenoriu atsiprašyti už tai, kad buvau Tavo gyvenime" palikai tu visiems, kurių vardai įsiminė tavo galvoje ir išėjai, iškėlusi galvą, kaip ir priklauso geriausiajai.
-
O ar tobulėji Tu?
Taikliai. Tiesiog.
AtsakytiPanaikintiIr kaip visad nuostabiai.
Ačiū labai! Tokie žodžiai labai glosto širdį.
PanaikintiPirmasis įrašas, kurį perskaičiau ir taip patiko stilius, mąstymas, kad nors ir naktis, bet negaliu neperskaityti dar bent kelių. Super!
AtsakytiPanaikintiŽiauri tiesa.
AtsakytiPanaikintiMan patinka Tavo įžvalgumas ir rašymo stilius. Šaunuolė.
-------------------------
Kviečiu užsukti:
http://ciamanourvas.blogspot.com/
Just.dreamer, tikiuosi perskaičius nenusivylei ir nenaktinėjai ilgai. Ačiū labai, labai!
AtsakytiPanaikintiPilka Pelyte, labai džiaugiuosi, tikiuosi patiks ir vėliau/toliau. Ačiū!
Istorija puiki ir įdomi, bet daugiausia dėl to, jog radau šį tą ir sau. Ką galiu pritaikyti, iš ko pasimokyti ir kas man buvo labai naudinga šiuo metu.
AtsakytiPanaikintiAiste, nuoširdžiai - tu mane žavi. O juk žavi tie žmonės, į kuriuos norima lygiuotis?..:) Aštrus protas, įžvalgumas, bet tuo pačiu ir žmogiškumas, atjauta; ramūs, teisingi sakiniai. Balansas.
Jėga.
Dantų pasta, ačiū Tau labai! Labai smarkiai pradžiuginai šiais stipriais komplimentais ir privertei plačiai šypsotis, ačiū Tau! Norėčiau parašyti daug, bet tai būtų tik tie patys padėkos žodžiai. Žodžiu, tokie komplimentai labai motyvuoja ir glosto širdį.
AtsakytiPanaikintiBird Cherry, ne, tai ne kartėlis. Paprastai mintys įrašams kyla susidūrus su tam tikrais subjektais, kuriuos pašiepus (tiksliau, nemenkai paryškinus) gaunasi tikrai geras paveikslas, kurį pateikus žmonėms verti susimąstyt. Pastebėjau, kad žmonės atsimerkia tik tada, kai kontrasto principu pasakai kažką, tarsi įprastai pustoniai tarp juodos ir baltos neegzistuotų. O šiaip... Aš ant žmonių nepykstu (taip, susierzinimas sukyla kartais, tačiau po jo dažnai kyla minčių, kad nenoriu būti tokia kaip suerzinantysis) ir visiems tiems, kurie pabuvo man bjaurūs, galiu "ačiū" pasakyt ir palinkėt gero gyvenimo, kadangi manau negatyvių minčių, žodžių mūsų gyvenimuose ir taip per daug.
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi, kad keliu pamąstymus galvoje.
Ačiū!
Lavai gražios tavo visos mintys ir visi įrašai, seniai jau skaitau bet neturėjau kaip pakomentuoti, o dabar kai pati rašau blog'ą yra ir kaip pakomentuot :))) Noris parašyt po kiekvieno tavo naujo ir seno post'o po tokį ilgą gražių žodžių rinkinį nes kažką blogo pasakyt būtų neįmanoma! Labai džiaugiuos, kad atradau tavo blog'ą ir nesigailiu, kad skaitau, nes jis toks nuostabus ir toks žavintis. Vienas geriausių skaitytų blog'ų. Niekada nenustok rašyti, nes tai tu taip tobulai moki :))) <3
AtsakytiPanaikintiVis paskaitydavau Tavo šį komentarą ir vis pasiglostydavau viduje. Labai, labai, labai pradžiuginai, kad mano rašliavos tokios patrauklios ir Tau patinka taip stipriai!
PanaikintiAČIŪ LABAI!!
(Norėčiau dar rašyt ir rašyt, bet vis tiek neatspindėtų to gero jausmo, kurį sukėlei su komentaru)