Ji pardavinėjo džiaugsmą kitiems. Mažiems ir dideliems. Visiems, kurie ateidavo pas ją jo įsigyti. Ji buvo saldumynų krautuvės pardavėja, kuri šypsodavosi, draugiškai šnekėdavosi su tėvais, kol jų mažieji sukiodavo galvas į visas stiklines dėžutes nežinodami ko nori šį kartą, nes VISKAS būdavo skanu. Ji visada gebėdavo išrinkti tinkamiausią saldumyną ir niekada dėl jo nesuklysdavo. Jis būdavo tai, kas Tavo skonio receptorius priversdavo šokti, o kūną pasinerti į karštą malonumą, užpildantį visas kūno ląstelių citoplazmas.
Tačiau šalia jos šypsenos ir gerumo, viduje, buvo tuštuma. Ji nebuvo laiminga ir nežinojo kodėl. Ji nesijautė gerai. Žinoma, ji ir toliau pardavinėjo džiaugsmą, tačiau po truputį ji pradėjo savotiškai džiaugtis tik užrakindama krautuvės duris ir lėtai einant namo, į butą apšiurusiame name, kur ant grindų rūkydavo iki kūno nutirpimo, bandant atsikratyti viso saldaus krautuvės kvapo. Ji net pati nežinojo kodėl taip daro. Žinojo tik tiek, kad elgtis reikia tinkamai ir teisingai matant žmonėms ir gyvenant tarp jų, nors nesvarbu, kad tai nėra tai, ko trokšta jos širdis.
O jos širdis po kiek laiko užsipildė pykčiu visiems tiems, kurie ateidavo į krautuvę, šypsodavosi ir prašydavo įdėti to ar ano į tą dailų šiugždantį maišelį.Tai ją pykino iki negalėjimo. Ji ir toliau plepėdavo, juokaudavo, šypsodavosi, tačiau viduje plūste plūsdavo žmones ir svajodavo tik apie tai, kaip tuos mažus ėdrūnus supjausto gabaliukais, pamirko šokolade arba suėmus skruostus daužo į visus įmanomus kampus, tuos, kurie tylūs ir smulkūs apipila karamele ir pastato vitrinoje, tuos įkyresnius sutrina iki smulkiausių dulkių ir išbarstyti ant galvų einantiems pro bažnyčią, užlipus ant jos stogo. Ji pradėjo nekęsti jų visų taip smarkiai, kad rūkydama pradėdavo daužyti arba smaugti pagalvę.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai, o ji vis ako iš neapykantos. Vieną dieną atidarius krautuvės duris, anksčiau nei visada, ji nusprendė pasitikti dieną kitaip nei įprasta. Užvirino karamelę ir atsistojusi vidury krautuvės, ja apsipylė. Lėtai stingdama, sukąstais dantimis, ji spėjo pagalvoti, kad pagaliau daro tai, ką nori ir daugiau niekas jos neišnaudos, kad pagaliau aušros spinduliai žymės naują gyvenimą.
-
O kiek to, ko nori, darai Tu?
Gražu. Įdomu. Stipru. Štai visi žodžiai, apibūdinantys šį tekstą. Man labai patiko :)
AtsakytiPanaikintiLabai tuo džiaugiuosi. Ačiū Tau!
AtsakytiPanaikintiLabai stipru. Ir aplamai, reikia turėti talentą sugebėti taip rašyti!
AtsakytiPanaikintiVakare, labai smagu žinoti, kad taip manai! Tai tikrai daug man reiškia. Ačiū!
AtsakytiPanaikintiMan nelabai patiko. Esi raštinga, bet vietomis per banalu. O gal tai tiesiog ne mano stilius, nežinau, bet man nebuvo nei stipru, nei gražu. :)
AtsakytiPanaikintiAčiū ir už tai. Gaila, kad nenurodei konkrečiai kas per banalu.
AtsakytiPanaikintiMan šis kūrinys ar kaip jį pavadinti labai patiko, nes pati dažnai rašau panašia tema :) Labai puikiai panaudotas platus žodynas ir gražiai išdėstyta pati mintis :) linkiu nesustoti ir kurti toliau ;)
AtsakytiPanaikintiAčiū labai!
AtsakytiPanaikintiSužavėjo. Aiste, mano galva, turi nuostabią rašymo dovaną ir turėtum ja naudotis. Toliau. Nenustok, rašyk čia, rašyk kur nors kitur, bet tik nenustok. Žodžiai Tavęs klauso ir jų dėka tu sugebi atskleisti tai, ko nori Tavo širdis.
AtsakytiPanaikintiKaip šilta pasidarė viduj! Ačiū labai, labai, labai!
AtsakytiPanaikintiP.s. Pati nenorėčiau "numesti" rašymo, tad tikiuosi visada laiko, idėjų ir skaitytojų atsiras.
Dar kartelį - ačiū!
Įrašas tikrai sužavėjo. Nors įrašas ir parašytas beveik prieš metus, vistiek yra "skanus" skaityti.
AtsakytiPanaikintiP.S. Kviečiu ir pas mane užeiti: http://juodasispaukstis.blogspot.lt/