Laiškas, visiems ir kiekvienam atskirai, tačiau kreipiantis į niekur

Labas,

žinau, kad manęs nepažįsti, aš Tavęs taip pat, tačiau man reikėjo išsikalbėti. Suprantu, kad gali būti ir taip, kad, kai perskaitysi mano laišką aš jau būsiu išbarstytas mažiausiomis dalelytėmis po pasaulį, o gal būt ir mažos manęs dalelės mirguliuos kitose planetose. Niekada negali žinoti kas, Tau numirus, suvalgys gabalėlį Tavęs... Pastebėjau, kad žmonės visada randa dėl ko papykti, paburbėti, paaimanuoti ar, tiesiog, pazirzėti sau tyliai panosėje, tad norėjau pasidalinti tuo, ką man teko patirti vien tam, kad galbūt, skaitytojau, pagalvotum, kad tie pikti žodžiai paskutinį kartą kažkam ištarti yra ne tai, kas turėtų skambėti žmogaus lūpose.

Nevarginsiu Tavęs ilgu pasakojimu apie savo vaikystę, paauglystę ar pačią jaunystės pradžią, kai atrodė, kad jūra iki kelių, nes vieni pasakojimai būtų per daug niūrus ir, nemanau, kad būtų įdomu skaityti kaip už bausmę man per nugarą "važiuodavo" įkaitusiu lygintuvu ar gesindavo cigaretes į vidines šlaunų puses, o kiti būtų labai jau paprasti palyginus su tuo, ką teko patirti kitiems, nes tokios įspūdingos akimirkos MAN kaip pirmasis merginos bučinys ar nuoširdus pagalbos pasiūlymas yra tai, ką galiu įvardinti kaip mažais atspirties taškais, kai tuo tarpu kitam tai tėra menkniekis, kuris nėra svarbus pasaulio kontekste. Tiesiog, nutiko taip, kad nusiritau į dugną. Ne šiaip dugną, bet TĄ dugną nuo kurio atsispirti ir kilti aukščiau yra beveik neįmanoma, nes esi supuvęs iš vidaus, beveik tiesiogine prasme. Aš buvau narkomanas, kuris netinka vadovėlio iliustracijoms, nes buvau per daug apšepęs, per daug sugedęs tiek viduje, tiek išorėje. Kartais pagalvoju kiek mano pūslėmis, opomis ir atviromis, neretai pūliuojančiomis, žaizdomis nusėtos rankos nužudė žmonių. Tuomet, kai viskas kas buvo svarbiausia, tebuvo mano "dozė", būtina, kad kaulų laužymas, prakaito varvėjimas, vidurių pūtimas ir pykinimas nedaužytų tokia jėga, kuri priverčia gulėti kaip žiauriausiai primuštą šunį ir tyliai inkšti maldaujant pasigailėti, aš vogiau, plėšiau ir atrodė lengva tamsoje pribėgus smeigti į papilvę ar tiesiog tarp šonkaulių ir žmogui nuvirtus griebti viską kas tada atrodė vertinga. Tai pasakodamas neprašau manęs užjausti ar man atleisti, tiesiog, pagalvoti kokiu gyvuliu žmogų paverčia savisaugos instinktas ir priklausomybės, kurios po truputi keičia Tavo vertybes, kurios turėtų būti visiems bendros (na, žinai, pagalba kitiems, visuomeniškumas, empatija, meilė artimui...). Virsti supuvusiu žmogumi, kuriam svarbiausia tik Tu pats ir Tavo poreikiai. Grįžtu prie istorijos, kuria norėjau pasidalinti. Vieną kartą apiplėšiau kažką, kas buvo tikrai turtingas, pardavęs daiktus galėjau įsigyti žymiai daugiau nei paprastai. Žinoma, mano godulys, noras, aistra ir geismas pasinerti į saldų jausmą suteikiantį iliuziją, kad gyvenu kaip gyvenau prieš tai, privertė mane viską sunaudoti vienu kartu, nežvelgiant į ateitį (taip, net planuoti tolimesnių savo veiksmų nepajėgiau ir nesugebėjau). Nežinau kas nutiko, galbūt gavau nekokybišką "prekę", tačiau nieko nepamenu iki to momento, kai atsibudau be rankos ir be kojos ligoninės palatoje. Žvelgiau į išnarą, kurioje nebeliko tų įprastų dalių, kurios ankščiau neatrodė kaip itin svarbios ir vertingos. Man supanikavus palatos kolega iškvietė seselę, kuri paaiškino, kad man ranką ir koją nutraukė traukinys, mat, matyt, nukritau ant bėgių ir netekau sąmonės. Teko pasidžiaugti tuo, kad gulėjau išsikėtojęs kaip žemėlapio kampe esantis pasaulio krypčių ženklelis ir netekau tik galūnių, nes kitu atveju būčiau netekęs tikrai didelės dalies savęs. Paprašiau seselės, kad morfino neleistų, nesakiau, kad man skauda neegzistuojančias galūnes, kažkas manyje persivertė žiūrint į savo kūną ir bandant suprasti, kad daugiau negalėsiu bėgioti, šokinėti taip, kaip ankščiau. Protezai to nepakeis, kad ir kaip stengtųsi, kol kas.

Nepasakosiu ilgai trukusių, mano paties pastangomis ir motyvacija remtų, procesų, kuriuose dalyvavo ne tik įvairiausio plauko gydytojai, įtraukiant ir šeimos gydytojus ar psichoterapeutus, bet ir paprasti mirtingieji kaip Tu ir aš, kurie man šypsojosi. Tiesiog pasakysiu tiek, kad šiuo metu esu konsultantas vienoje firmoje įrenginėjančioje namus tiems, kurie nežino kokia sofos spalva geriausiai atskleis jų pasaulėžiūrą. Turiu merginą. Visai nesvarbu, kad esu jau paliegęs 35 metų vyras, negalintis vienu metu jos apkabinti ir panešti sunkų nešulį, tačiau esu laimingas. Džiaugiuosi, kad radau savyje nežinia kokį šviesos spindulėlį, kad turėjau noro, jėgų ir atkaklumo pasiekti tai, ką dabar turiu. Vakarais, mano meilei užmigus, apžiūriu savo randuotą kūną, kuris pasakoja daugelį istorijų ir verčia prisiminti, kad visada gali būti blogiau. Tikiu, kad ir žmogaus vidinio pasaulio sienos atrodo panašiai kaip mano kūnas - pažymėtas to, kas buvo.

Tikiu, kad gali būti keista, kad buvęs narkomanas po tokio įvykio persivertė ir nebegrįžo prie savo įpročių, tačiau galiu pasakyti, kad, jei žmogus pats nesuvokia ne itin gerai darąs, gali nutikti taip, kad aplinkybės pasisuks taip, kad pasimokytum, jei turi pakankamai košės galvoje. Tikiuosi, kad prisiminsi mane kaip žmogų, kuris buvo šulinio dugne tam, kad pakėlęs galvą pamatytų tolumoje esantį žydrynės lopinėlį, žmogų, kuris galėtų būti pavyzdžiu "visada gali būti ir blogiau", kad galvodama ar galvodamas apie mane, suprasi, kad ilgas laukimas kabinete ar žmogaus pyktis dėl nepasisekusios dienos tėra smulkmena palyginus su tuo, ką gali patirti savo kaliu.

Ačiū, kad buvai čia, perskaitei tai. Man palengvėjo, nes savo Mylimosios tokiais pamąstymais, kurie galėtų supurtyti jos sistemą, varginti nenoriu, kol kas. Vis tiek, susitikinėjam dar neilgai, spėsiu su ja diskutuoti apie tai vėliau... Nepamiršk, kad kitų kvailystės tėra Tavo subjektyvi nuomonė, į jas objektyviai nepažvelgsi, tad šypsokis, kurk naujus gerų emocijų ratus, o ne sėk skausmą ir liūdesį kaip tai dariau aš. 

Šypsokis, visada gali būti ir blogiau.