- Ką tu, ką vakare? - išgirdo ji aiškiai ir raiškiai. Susivokė, kad dailusis bendradarbis stovi pasilenkęs prie jos ausies ir plačiai šypsosi. Jis visada jai patiko. Toks galantiškas, džentelmeniškas ir, svarbiausia, protingas. Kartais ji pasvajodavo apie jį kaip apie savo lygiavertį partnerį gyvenime, tačiau neleisdavo sau ilgai panirti į šias svajas. Primindavo sau, kad jis nenusipelnė tokios bjaurybės, kokia buvo ji. Jo klausimas, nors ir visai įprastas, ją kiek sutrikdė. Paprastai neleisdavo sau panirti į prisiminimus dienos metu, o ypač darbe. Ji nepajuto kaip jis įėjo į kabinetą, kaip priėjo arti. Tai negerai. Savigrauža ir liūdesys dienos metu turi būti užrakinti po devyniais užraktais ir numesti į toliausią sąmones pakampę, kurioje neprasiskverbia minčių srauto šviesa - tokia buvo jos taisyklė, leidžianti ramiai išgyventi dienas. Na, o vakarais... Vakarais arba vynas, arba migdomieji, arba abu kartu, derinant su vyrišku glėbiu, kuris dažnai būdavo nepastovus ir keisdavosi tarsi jos kelnaitės rytais...
Pakreipusi galvą ir žiūrėdama jam į akis, nusišypsojo ir nuo klausimo išsisuko klausdama kokie jo vakaro planai, karštligiškai bandydama prisiminti jo šeimos sudėtį. Nenorėjo, kad netyčia būti įtraukta į jo planus, jei jis sužinotų, kad ji kol kas nieko konkretaus nėra nusprendusi. Nes kas žino kuo toks vakaras pasibaigtų... Na, tiksliau ji žino ko norėtų, bet negalima. Priešais ją stovintis vyriškis jai tabu.
-Šiandien švenčiu savo laisvę! Tiksliau tai galima būtų pavadinti "atsimerkimu tinkamu metu", - nusišypsojo jis liūdnai. Tuo metu jos galvoje prabėgo visi jo pasakojimai apie jo dailiąją sužadėtinę, kurios iki šios akimirkos ji neprisiminė. Taip jau būna, kai bandai nesusidurti su realybe ir mieliau mėgaujiesi rožinių akinių spindesiu.
- Vajei, kas nutiko? - su nuoširdžiu susidomėjimu paklausė ji. Jai tikrai buvo liūdna dėl jo.
- Naaaa... nežinau nuo ko pradėti... - nutęsė jis, atsisėsdamas ant jos darbo stalo krašto, visa kūno laikysena prašydamas, kad ji pasiūlytų pradėti "nuo pradžių"...
... Šį rytą jos nepažadino įprastas liūdesio ir neapykantos kartėlis kitam žmogui jos lovoje ar įprastas liūdesio ir savotiškas mirties dvelksmas sumišę tarpusavyje. Šį kartą ji prabudo nekantraudama pradėti naują dieną ir jautėsi kaip niekad energinga. "Keista" - vienintelis žodis pulsavo jos smegenyse, tarsi būtų išraižytas ant jos kaukolės ir užpildytas karštutėliu deginančiu skysčiu. Sąmonės srautas buvo toks aktyvus, kad jai pačiai kėlė nuostabą kokia ji šiandien kūrybinga, nes kilo daug įspūdingų minčių ir sumanymų pradedant buto pardavimu ir persikėlimu kitur, baigiant tabu svajonėmis apie žmogų su kuriuo ji praleido vakarą. Tačiau nebaigus džiaugtis įprastomis ir maloniomis dušo procedūromis, vidinis skausmas smeigė jai į paširdžius savo juodą geluonį visų pajėgumu...
... Jos galvoje ūžė, ji nesuprato priešais esančio žmogaus sakomų žodžių. Viskas ką ji matė - juoda ertmė jo veide, kuri atrodė šlykščiai godi. Ji vis keitė formą, tačiau viskas ką ji galėjo suprasti šią akimirką - kad ji plyšta per pusę nuo šakumo, o šį plyšimą lydi sąmonės aptemimas, kurį tikriausiai sukėlė skausmas. Tačiau tai tebuvo viskas ką ji galėjo suprasti ir tai labai sudėtingai. Maisto ir vandens trūkumas, nuolatinis skausmas ją atbukino. Ji nesuprato ar yra gyva, ar mirusi. Tačiau, jei mirusi - už ką ji nusipelnė tokio pragaro?
- Kekše tu! - šauksmas aidėjo rūsyje, versdamas po truputėlį susitraukti sienas ir užspausti ją visu savo sunkumu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą