Įtampa

Ore tvyrojo įtampa. Kiekvienas atomas tiesiog skleidė nerimastingas bangas, kurias fiksavo visi jo sensorinės sistemos receptoriai. Įtampa buvo tokia nepakeliama ir tokia tiršta, kad atrodė gali joje plaukti laisvuoju stiliumi, o galbūt delfinu. Tai buvo nepakeliama, tačiau ir nepakeičiama. "Viskas vyksta pagal tam tikrą gamtos sistemą, kuri nėra pavaldi įgeidžiams ar norams. Viskas, ką galima daryti - taikytis su tuo, kas yra." pamanė jis. Tad būtent tai ir padarė - susitaikė. Ir nusprendė bėgti iš tos vietos, kurioje tvyrojo įtampa.

Tačiau bėgimas klausantis vėjo ūžesio nei kiek nepadėjo. Nepakeliamas jausmas jį vijosi ir bėgo šalia. Jis pasipurtė tikėdamasis, kad galbūt bent tai kiek jam padės. Pakarpė ausimis, pasidairė ir pauostė prieš tai šia laukyme bėgusio žvėries pėdsakus. Tačiau bandymas užsimiršti nei kiek nepadėjo. Jis juto, kad nuo įtampos piestu stojasi kailio šeriai. O kiekvienas ore ir jame esantis atomas pulsavo nerimastingomis bangomis.

Krūmuose jį stebėjo dvi piktos prisimerkusios akys. Visa žvėries povyza informavo apie kylantį norą kautis, tačiau nenorą išgąsdinti auką per anksti. Tupėjo tykiai, tykiai ir tik kartais prabėgantis vėjas sujudindavo krūmo lapus. Mažesniajam nepasisekė, kad vėjas didesniojo žvėries kvapą nunešdavo į priešingą pusę nei jo uoslė.

---