Besiplečiančioje tamsoje, padabintoje mažomis lemputėmis, sklęsti visą amžinybę - sudėtinga. Liūdesys, šaltis ir vienatvė persmelkia kiekvieną atomą. Ir visai nesvarbu ar tai užmirštos astronautų šiukšlės, ar iš paslaptingos planetos orbitos išmušto palydovo atomai. Kartais nutinka taip, kad toks objektas gali keliauti tamsoje, sugeriančioje kiekvieną garsą, tūkstančius metų su niekuo nesusiduriant. Visai kaip žmonės, kurie gyvendami drauge vienoje, klampioje minioje yra vieniši.
Tik žmonės nėra palydovai išstumti iš orbitų ar užmirštos šiukšlės (nebent jie patys pasirenka tokiais būti). Jie didingos ego planetos, kurios trapios, apsuptos subjektyvios gravitacijos lauko ir padabintos lūkesčių, norų, vilčių dulkių orbitomis. Tyliai besisukančios savo subjektyviose visatose, kurias patys sukūrė, tarsi Olimpo Dievai.
Laimingi tie, kurių visatos sutampa laike ir toje pačioje akimirkoje. Susiduriant ir dūžtant, stengiantis atgimti naujai, su naujomis viltimis, lūkesčiais, norais ir svajomis, naujose visatose. O nepasisekus telieka sklęsti tamsoje tikintis, kad įsisukus dulkėms užgims nauja trapi gyvybė, įpūsianti naujesnį ir kiek tvirtesnį ego.
-
Ir tūkstančius metų sklęsti vienam tamsoje - sudėtinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą