Šį kartą ji nenorėjo nieko šalia. Jokios kompanijos, jokių komplimentų, jokių erdvės dalybų. Ji tenorėjo grįžti namo, užgesinusi šviesą susisukti į kamuoliuką ir tyliai ramiai pagulėti ant grindų. Ji mėgo tai daryti. Tai buvo jos mažosios atostogos nuo visko. Jai to reikėjo. Ypač dabar, kai prisiminimai pradėjo po truputėlį skverbtis pro preciziškai sukurto narvelio grotas.
Užsidariusi savo kabinete ir informavusi sekretorę, kad su niekuo nenori bendrauti dėl prastos savijautos, automatiškai tarsi robotukas išgyveno darbo valandas. Įtampa jaučiama dėl savo pačios nubrėžtų ribų peržengimo kabinete vis augo. Ir jai rodėsi, kad greitai ją bus galima pjaustyti peiliu ar plėšyti nagais ir dantimis. Žvilgtelėjusi į laikrodį nežinia kelintą kartą, bandė nuspręsti kada jau būtų padoru pasiprašyti anksčiau išeiti iš darbo. Ji tai darydavo retai, tad nesklandumų dėl to nekildavo. Galiausiai su palengvėjimu nusprendė, kad šiandien šios kankynės šiame pastate jai gana ir vidaus linija susisiekė su sekretore. Ši sekretorė jai patiko, nes savo pareigas atlikdavo puikiai ir be klaidų. Šis jos darbinis tobulumas atsiliepdavo jos asmeniniams santykiams, tačiau tai nėra svarbu.
Susitarusi ir išsiaiškinusi smulkias detales, su viltimi, kad niekas jos nestebės, ji patraukė link automobilio vis greitindama žingsnį. Žinojo, kad tai neatrodys įprasta ir patrauks kolegų dėmesį, tačiau nieko negalėjo sau padaryti. Ir žinoma, ją bandė sustabdyti keletas akylesnių bendradarbių, tačiau paskubomis surezgusi atsiprašymų ir pasiteisinimų lavina dėl negalėjimo sustoti pabendrauti ji ištrūko iš pastato. Lauke jai šiek tiek apsvaigo galva. Organizmas nesitikėjo tokio greito temperatūrų skirtumo, mat jos kabinete buvo šilta, o lauke pūtė stiprus vėjas ir grasino dar kartą prakiurdyti debesis.
Pagaliau įėjusi į vėsius namus ji pasijuto kiek geriau. Namai pulsavo ramybe. Tačiau jos širdyje ir galvoje vyravo chaosas. Giliai pakvėpavusi ir ties kvėpavimu susikaupusi, tarsi apmirusi pastovėjo keletą akimirkų. Nusprendusi neskubėti ir nepulti darytis vakarienės ji patraukė per butą į miegamąjį.
Butas nebuvo apkrautas baldais. Erdvė jai asocijavosi su laisve, tad visos spintos buvo integruotos į sienas, miegamojo lova minkšta ir didelė, keletas kėdžių ir fotelių itin patogūs, tačiau dengti oda. Ji mėgo švarą, o odinius paviršius jai visada atrodė lengviau nuvalyti nei kitus. Namuose buvo keletas stalviršių ir keletas staliukų, tačiau nei vienas jų netrukdė ir neapdovanodavo jos kūno mėlynėmis net skubant. Paėmus minkštą pagalvėlę nuo lovos, numetė ją ant dar minkštesnio kilimo patiesto kambaryje. Su koja jį nustūmusi ties langu ant jo atsigulė. Žvelgdama pro langą į už jo vyraujančią audrą, nusprendė dar kartą viską išgyventi. Tik šį kartą su viltimi, kad viską sistemingai sudėliojusi į smegeninėje esančius stalčiukus supras kuria kryptimi jai eiti, norint nusipurtyti šio košmaro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą