Miške (V)

Kai pirmą kartą ji jį pamatė, jis atrodė tarsi graikų dievas nužengęs iš Panteono esančio ant Olimpo kalno. Jis buvo apsisiautęs rankšluostį aplink klubus, o kūnas buvo išpuoselėtas. Balsas taip pat malonus. Šiek tiek pasiklausius jis atrodė protingas, tačiau protingumo nesuvaržytas ir galintis iškrėsti ką kvailo bei netikėto. Jo ryškiai žydros akys, tvirta žandikaulio linija ir putlios lūpos ją užbūrė. Ji visą vakarą karštligiškai kūrė planus kaip patraukti jo akį ir galbūt praleisti kartu naktį, stengiantis jį suvilioti ir užvaldyti. Ji niekada nejuto blogai daranti apdovanojanti vyrą savimi, jei pajusdavo jam tokią neapsakomą trauką. Tiesa sakant, tokių vyrų ir tebuvo keli. Su kitais ji užmegzdavo saldžius, tačiau trumpus romaniūkščius, kurių kulminacija tebūdavo intensyvūs bučiniai jos ar jo namuose. Tokiuose romanuose ji rasdavo tūkstančius "ne", kurie stabdė jausmų augimą. Tiesa, jie stabdydavo juos jai, bet ne jiems. Vargšai vyrai, kurie pamesdavo dėl jos galvas ir tikriausiai tyliai rypaudavo naktimis į pagalvę... Tačiau intensyviai regzdama planą kaip jį patraukti į savo pusę, ji praleido ryškų jo dėmesio rodymą. Ji tarsi to nepastebėjo, nors jis visą vakarą jai mirktelėdavo ar priėjęs arčiau stengdavosi atsidurti dar arčiau jos. Ji buvo tarsi apsvaigusi, apgaubta neaiškia migla, kuri vis labiau temdė racionaliąją proto pusę.
- Kuo vardu ši miela fėja? - paklausė jis vieno jos pažįstamo. O ji nuo šio klausimo paraudo, nes stovėjo visai netoliese. Jis tai pastebėjęs nusišypsojo, o ji pasijuto tarsi gavusi nuostabiausios merginos visatoje titulą.... Taip viskas ir prasidėjo. Saldžiai, pakankamai nekaltai ir provokuojančiai. O baigėsi...
Baigėsi tuo apie ką ji galvoti nenorėjo, tačiau kuo daugiau nenorėjo, tuo daugiau apie tai galvojo. Lygiai taip pat kaip negalvojama apie beždžionėlę išgirdus "beždžionėlė!".


<< Miške (IV)