Jis lėtai pasirąžė milžiniškoje lovoje ir dar lėčiau pakilęs įsispyrė į savo milžiniškas, bumbulais padabintas, šlepetes. Karaliui nepriklauso judėti greitai. Jis turi būti didingas, kad pasaulis turėtų ką stebėti ir kuo gėrėtis. Jis jau vien pakildamas iš lovos daro pasauliui paslaugą - leidžia jam vėl suktis, o jame gyvenantys žmonės gali vėl gyventi savo įprastu ritmu. Atsidusęs, užsidėjo karūną. Ženklą, kad su juo reikia skaitytis, kad jis svarbus. Dažnai paprasti mirtingieji tai maišo su "arogancija" ar, buitiniu stiliumi kalbant, vadinamu "pasipūtimu", tačiau tai karūna, kurią svarbu nešioti, kai tu esi svarbus.
Karalius susisukęs į savo mantiją po rytinio ritualo veiklų lėtai nulingavo pas savo patarėjus, kuriems tik reikėjo linksėti galva jam šnekant. Karalius visada teisus. Tą patį darė ir įvairių sričių ministrai. Negalima ginčytis, manyti kitaip, nes karalius VISADA teisus. O paprasti mirtingieji turi karaliui paklusti, vykdyti jo norus, teikti bet kokią informaciją iš karto, vos jam panorėjus. Gi su karaliais reikia skaitytis. Ir dar kaip skaitytis!
Karaliui žengiant per namų slenkstį, visada tyliai girdisi jį pasitinkančios minios šnabždesys: KARALIUS! O pokyliuose pranešėjai ir pokylio eigos prižiūrėtojai išdidžiai taria: "Ponai ir ponios, pasitikite mūsų valdovą!".
O pasitaikius netinkamų genų kombinacijai, atsiranda tokių, kurie mano, jog gali ginčytis su karaliumi, jam prieštarauti, manyti, kad jis nėra svarbus, arba dar baisiau - kvestionuoti jo autoritetą ir valdžios teisėtumą. Na, bet tokie ilgai negyvena, nes karaliaus pasaulyje tokiems vietos nėra...
-
Ir visai nesvarbu, kad tokių karalių vaikšto gatvėse šimtai.
Ir dauguma jų nėra karaliai, o yra karalienės.
-
Nes savajame pasaulyje tu esi svarbiausias iš visų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą