"Pažiūrėk į jos/jo drabužius!", "Kokia kalė!", "Koks kvailys!", "Ką jis/ji iš savęs
stato?" būdavo mėgiamiausios jos pastabos apie kitus žmonės. Ji niekada nepamiršdavo peržiūrėti naujai įkeltų nuotraukų žmonių, kurių nuoširdžiai nekentė, nes jie turėjo kažko daugiau nei ji pati. Lygiai taip pat ji nekentė ir mažiau už ją turinčių, nes... Na, jie nevykėliai, nenusipelno gero elgesio vien dėl to, kad yra. Jos paklausus ko ji norėtų šią akimirką, ji būtų išvardinusi brangiausius drabužius, automobilius, daiktus, gražiausius vyrus, kartais ir gražiausias planetos moteris (vien tam, kad mėgautųsi mintimi, kad jos yra jai priklausančios vergės). Tikriausiai, didesnio įžeidimo už tai, kad vakarėlio metu kas nors būdavo geresnis už ją ir atitraukdavo dėmesį nuo jos, negalėjo būti. Ji norėjo visko daugiau. Ji nekentė savo tėvų todėl, kad jie negalėjo jai duoti to, ką galėjo duoti kiti tėvai. Nei "iPhone" mobilaus telefono, nei naujausio "BMW" markės automobilio, nei "Gucci" džinsų...
-
Tėvai mirė, o ji ir per jų laiduotuves ant jų pyko, kad palikimas per mažas, kadangi ji negali juo padengti savo plastinės operacijos išlaidų, nes K. Kardashian figūra jai buvo svarbiau nei sumokėti visas išlaidas už tėvų laiduotuves nebaksnojant brolių ir seserų.
-
O Tu vertini ką turi? Ar visada žiūrėdama(-s) į kito lėkštę pyksti, kad jam įdėjo daugiau?
Dvidešimt pirmąjame amžiuje labai dažni tokie atvejai pasitaiko paauglių tarpe (šiuo atveju toje terpėje, kurioje tiek dvasiškai, tiek fiziškai bręstu aš pati). Apie tai, kokie visi buvo nuoširdūs, branginantys menkiausias smulkmenas ir žodžius, girdžiu tik iš tėvų pasakojimų, nes retu atveju draugas nusprendžia pagirti tavo aprangą, rėžtą kalbą prieš pusę tūkstančio žmonių, pasveikinti su puikiu pasirodymu LNOBT scenoje ar tiesiog draugiškai nusišypsoti ir šiltai apkabinti ištikus "mini" krizei gyvenime. Gal tiesiog aš kalta, kad pernelyg gilinuosi į smulkmenas ir atkreipiu dėmesį į tokius dalykus, bet tiesa tėra tik viena - manoji karta pirmiau aštriu žvilgsniu "nukaitins" tave ir nežinia kokio juodumo mintimis nuramins pavydžią savo širdį, o tik tada paviršutiniškai nusišypsos ar burbtels kažką, kas nė iš tolo neprimis nuoširdaus džiugesio. Jei žmogui sekasi, mes automatiškai pripratę džiaugtis net ir mažiausiomis jo nelaimėmis. Nežinau, ar tai normalu, bet kai nebuvau atradusi psichologinių knygų, buvau išties viduje supuvęs žmogus. Dabar kai pagalvoju, tai net kažkaip keista, kad tave gali pakeisti intensyvus darbas su savimi. Mes pripratę į kitus žiūrėti su šiokiu tokiu pavydu ir kartėliu, nes jei jau žmogus kažką pasiekė ar turi tai, kuo pasigirti negali tu, iškart tave priverčia jaustis menkesniu. O šiandien mes tik ir stengiamės palaikyti nepriekaištingą savo įvaizdį bei reputaciją kitų žmonių akyse. Kai pagrindinis tavo tikslas tampa padėties kėlimas tik dėl kitų žmonių dėmesio, pradedi jausti sunkiai malšinamą apetitą tiems dalykams, kurie iškelia tave aukščiau visų (tikriausiai dabartiniu atveju materialine prasme).
AtsakytiPanaikintiPirmiausia, pasidžiaugsiu, kad (kaip pati rašai), jog sukiesi į gerąją pusę. Natūralu, kad pasidomėjusi psichologiją keitiesi, nes vis dėl to, tam šis mokslas ir yra - kad pažintum, suprastum save ir kitus, tad tai tikrai normalu ir nieko keisto, žinoma, tokių atsivertimų nėra daug, nes yra ir studijuojančių psichologiją, tačiau vis tiek viduje baisiai supuvusių žmonių. Šiaip ar taip, turiu panašią nuomonę į Tavo, tačiau vis tiek tikiu, kad kiekvienoje kartoje yra tų "geriečių", kurie nėra supuvę. Taip pat, norėčiau paminėti, kad dėmesio kreipimas į smulkmenas gyvenime labai praverčia, nors kartais ir sukelia labai, labai daug skausmo. Palinkėsiu tik sėkmės ir atrasti tų žmonių, kurie nežudys žvilgsniu vien todėl, kad Tavieji džinsai ant Tavęs geriau guli. ;)
PanaikintiBe to, didelis ačiū, kad nepatingėjai parašyt tokio "didelio" komentaro ir pasidalint savim, labai tuo džiaugiuosi!
Skaudžiai taip ant pabaigos..
Panaikinti