Namas

Buvau sugalvotas jau seniai. Sukausi galvoje. Buvau detaliai perplanuotas ir analizuotas. Kiekviena detalė, kiekviena smulkmena buvo vietoje. Kiekviena jų derėjo žaviai tarpusavyje. Buvau žmogaus karščiausia ir labiausiai deginanti mintis. Vėliau mano idėja, išvaizda "atsigulė" popieriaus lape. Buvau pristatytas dideliam būriui juodai apsirengusių žmonių, kurie nusprendė, kad esu tinkamas. Tinkamas įsileisti gyvybę vidun, kad deru prie kraštovaizdžio. Aš džiaugiausi, aš kvėpuosiu grynu oru, pats būsiu už save atsakingas, kiek tai įmanoma tokiam kaip aš.

...Nutiko taip, kad mane apleido. Apleido visi, todėl, kad mano "šeimininkė" nusižudė. Aš buvau kvailas ir nesupratau ką ta įtampa manyje reiškia. Aš nesistengiau jai padėti, todėl, kai ji itin ilgai gulėjo ant grindų savo skysčių baloje, aš nieko nedariau. Nieko ir negalėjau, nebent garsiai šaukti, kiek tai įmanoma man. Abejoju, kad tai būtų padėję. Manau, kad tuo metu buvau tiesiog apakęs iš džiaugsmo, kad mane realizavo ir visai nesvarbu, kad nuo TO svarbiojo momento praėjo ne vieni metai. Tuo metu, kai susirinko prie "šeimininkės", paguldytos dailioje juodoje dežutėje, apsuptoje augalais, žmonės, prisivesdami dailiai aprengtų mažųjų žmonių, aš išgirdau žodį "depresija". Žmonės kaltino tą dalyką nužudžius mano "šeimininkę". Tuo metu supratau, kad tie juokingi dvikojai padarai yra sudėtingesni nei maniau ir, kad reikia į juos kreipti daugiau dėmesio. Tad, stovėjau apleistas ir stebėjau kaip pro mane zuja tie kažkieno "šeimininkai", nors greičiau juos reikėtų vadinti, "laikinieji". Pastebėjau, kad jie tarpusavyje bendrauja visai kitaip (kiek galima lyginti juos su vieniša ir apleista mano "šeimininke"), kad jų elgesys dažnai būna nesuvokiamas man, nemigruojančiam ir nekaupiančiam pasaulio potyrių judėjime. Tad aš stovėjau apleistas ir vienišas stebėdamas žmones ir bandydamas juos suprasti, kad prireikus galėčiau su jais bendrauti.

...Po ilgo laiko aš apšepau. Tapau baisus ir tikriausiai mane sukūręs žmogus susiimtų už galvos sužinojęs kokiu tapau. Žinau, kad jis taip pat mirė. Nebejaučiu jo minčių. Ankščiau jausdavau jas, jos skraidydavo aplink kaip vadinamieji vabzdžiai. Žinojau, kad jam rūpiu ir jam smalsu, mat, mane pardavė kitam žmogui ir nieko daugiau jis apie mane nežinojo, buvau realizuotas be jo. Prie manęs plušėjo kiti. Manau jam dėl to buvo liūdna, kaip ir man. Norėjau, kad jis pradėjęs mane, mane ir užbaigtų, tačiau... Tačiau žmonės paslaptingi ir jų poelgiai būna keisti. Mane pardavė, atsikratė, tačiau iki mirties galvojo apie mane. Keista.... Grįžau iš gilių apmąstymų pajutęs, kad mano teritorijoje vaikšto žmonės ir jie dairosi ne pabėgusio padarėlio ar mažo dvikojo, jie apžiūrinėjo mane. Moteris ir vyras. Vyras ir moteris. Tai mane stipriai jaudino. Aš švelniai virpėjau ir stengiausi suvaldyti virpulį, nenorėjau sugadinti įspūdžio, nes girdėjau, kad jie tariasi tapti mano "šeimininkais". Aš labai to norėjau. Aš vėl norėjau jausti šilumą savyje. Aš vėl norėjau turėti "šeimininką". Ar du.

... Aš vėl buvau kupinas šilumos. Manyje vėl vaikščiojo mažesnės gyvybės. O po kiek laiko gyvybių manyje dar padaugėjo. Aš būdavau pritvinkęs geros nuotaikos, kartais juoko, kartais šauksmų ir įtampos, o kartais, kartais aš kvepėdavau vakarėliu. Manyje žmonių prisirinkdavo labai daug. Suprasdavau, kad žmonėms būdavo smagu ir jie laukdavo tokių vakarų, tad tuo džiaugiausi ir aš. Po tiek laiko aš vėl buvau gražus, švarus, prižiūrėtas. Tiesa, atrodžiau žymiai kitaip nei iš pradžių, bet aš nesiskundžiau. Aš turėjau "šeimininkus", tai buvo svarbiausia! Aš pasimokiau iš savo klaidų, tad bandydavau užmegzti tvirtus santykius su savo žmonėmis, tad palaukęs, kol aprims viskas manyje, liks tik manieji žmonės, mažieji užmigs ir didieji "šeimininkai" vėl pradės imtyniauti lovoje, aš juos kalbindavau kaip mokėjau. Nežinau kodėl, bet dažniausiai tai juos gąsdindavo. Aš nežinau ar mano kalba, ar mano daiktų dėliojimas reikšmingais simboliais, ar jų pačių kalbos nuotrupos pakartos manyje juos gąsdino ar jie, tiesiog, nemokėjo bendrauti, bet jie vis stipriau pradėjo nerimauti. Jutau savyje įtampą. Stiprią. Stipresnę nei pirmosios "šeimininkės" spinduliuotą. Matyt todėl, kad gyvybių buvo daugiau. Jie prastai miegojo. Aš bandydavau juos guosti, tačiau jie tik dar labiau skleisdavo tamsius įtampos ratilus, kurie retai atsimušę į sienas nurimdavo. Aš nežinojau ką daryti. Jaučiausi nevykęs, pykau ant savęs, kad nemoku, nesuprantu, negaliu padaryti to, ko noriu ir sukurti ryšių su žmonėmis. Aš dariausi liūdnas, užsisklendęs savyje. Pradėjau nekreipti dėmesio į manyje rūsianančią gyvybę. Žinoma, aš nepasidaviau ir vis bandydavau užmegzti ryšius su jais, tačiau tai nepadėjo.Aš nesuprantu, ar kvailas aš, ar jie?

... Vieną dieną jie apdengė baltomis paklodėmis baldus ir susirinkę smulkesnius daiktus, dingo. Aš daugiau jų nemačiau. Po kelerių metų mane nugriovė. Aš skraidžiau kažkur kitur. Kažkieno kito galvoje. Kitu pavidalu. Kita mintimi. Kitu būdu.

-

Jis taip pat negirdėjo "ačiū" už tai, kad yra, kad gina nuo negandų, kad saugo. Jis taip pat buvo neįvertintas.

-

O kaip Tu vertini savo daiktus?