"Pasitrauk!", "O dieve, kaip lėtai slenka automobilių eilė!", "Ar dar ilgai?", "Pavargau laukti!", "Kiek galima?", "Kuiskis greičiau!", "Ar ji numirė kabinete, ar ką, kad taip ilgai!", "Jėzus Marija, dar gražuolių atėjo", "O dieve", išraiškingas akių vartymas ir dūsavimas. "Greičiau žalia", "Vilkis greičiau ar vairuot nemoki?", "Nū, Tu pažiūrėk kaip greitai lekia tas kvailys!", "Ar namie nuspręst negalėjai?", "Dar užleido!", "Eisiu skųstis, kad aptarnaut nemoka, žioplė kažkokia", "Nemoki išlipt, tai ko važiuoji?", "Dar pametė......".
-
Panelė O visada greitai vaikščiodavo ir pykdavo, jei kas nors pasimaišydavo po kojomis ar negalėdavo aplenkti, nes kelelis būdavo siauras. Parduotuvėse, poliklinikose ir kitose vietose, kur reikia būti eilėje, ji būdavo nekantri seniems žmonėms ("Gi jie, kai milžiniški vėžliai, tačiau absoliučiai nesiorientuojantys aplinkoje" atšaudavo ji, jei kas paklausdavo ko dūsauti pradėjo). Jei kas kalbėdavo su pauzėmis, ji neleisdavo jiems baigti sakinio pasakydama "ilgai kalbi" ir nekantriai pradėdavo kalbėti tai, ką reikėjo jai. Su kiekviena minute, praleista laukimo rėžime, jos nuotaika bjuro ir savijauta prastėjo. Ir vieną dieną ją partrenkė sunkvežimis, mat Panelė O skubėjo ir neturėjo laiko apsidairyti. Dabar Panelė O tegali greitai važinėti vėžimeliu ir džiaugtis, kad gali mąstyti ir judinti rankas. Jos skubėjimas kažkur dingo ir nuo šiol mieliausia jai buvo stebėti rudenį krentančius lapus, kurie taip neskubiai ir dvejodami atsikabindavo nuo medžio šakų ir lengvai sūkuriuodami nukrisdavo žemyn...
-
O kur skubi Tu?
-
Panelė O visada greitai vaikščiodavo ir pykdavo, jei kas nors pasimaišydavo po kojomis ar negalėdavo aplenkti, nes kelelis būdavo siauras. Parduotuvėse, poliklinikose ir kitose vietose, kur reikia būti eilėje, ji būdavo nekantri seniems žmonėms ("Gi jie, kai milžiniški vėžliai, tačiau absoliučiai nesiorientuojantys aplinkoje" atšaudavo ji, jei kas paklausdavo ko dūsauti pradėjo). Jei kas kalbėdavo su pauzėmis, ji neleisdavo jiems baigti sakinio pasakydama "ilgai kalbi" ir nekantriai pradėdavo kalbėti tai, ką reikėjo jai. Su kiekviena minute, praleista laukimo rėžime, jos nuotaika bjuro ir savijauta prastėjo. Ir vieną dieną ją partrenkė sunkvežimis, mat Panelė O skubėjo ir neturėjo laiko apsidairyti. Dabar Panelė O tegali greitai važinėti vėžimeliu ir džiaugtis, kad gali mąstyti ir judinti rankas. Jos skubėjimas kažkur dingo ir nuo šiol mieliausia jai buvo stebėti rudenį krentančius lapus, kurie taip neskubiai ir dvejodami atsikabindavo nuo medžio šakų ir lengvai sūkuriuodami nukrisdavo žemyn...
-
O kur skubi Tu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą