Meilė

... Ir susmigusi ietis sulaužė stuburą. Odinėmis apyrankėmis dabinta ranka, moteris suktelėjo ją ir stebėjo besikeičiantį vyro veidą, apmirštant smegenims. "Visai žavu" pamanė ji. Prisiminusi, kad negali ilgai trypčioti ir žavėtis vaizdais, išsitraukė kardą ir šaukdama puolė artimiausią priešą. Vyrai taip ir mirė nesupratę, kad nekviesti įžengė į neleistiną teritoriją. Moterys, laimingos ir kruvinos, grįžinėjo į kaimą, besidalindamos įspūdžiais ("Tu matei kaip nulekė jo galva?!", "Klykė kaip mūsų aukojami kūdikiai"...), kai išgirdo neaiškų bruzdesį džiunglėse, tolėliau nuo jų jojimo trajektorijos. Visos paragino savo žirgus ir nukreipė juos į triukšmo šaltinį. Žirgams dribo putos iš nasrų, o moterų širdys po truputėlį plakė vis stipriau, o antinksčiai išskyrinėjo adrenaliną vis smarkiau. Būrys žinojo ko tikėtis, jas apie tai informavo ore skraidantys pelenai ir šen bei ten rusenantys medžiai. Išjojusios į ištryptą ir išdegintą aikštelę, visos nušoko nuo žirgų ir sutartinai puolė priešą. Visos iki vienos žinojo ką daryti, ne kartą tai buvo aptarta, repetuota pratybų metu... Aikštelėje žvangėjo ginklai, girdėjosi moterų klyksmai ir nepatenkinto užpultojo kaukimas sumaišytas su ugnies traškėjimu...

Penkiolika minučių ir aikštelėje teliko narsių karių lavonai, o sužeistas drakonas po truputėlį keliavo toliau.

-

Visai kaip meilė -  didelė, triukšminga, karšta ir aistringa, nušluojanti greitai visas įmanomas gynybas, statytas ilgai, kuriomis buvo pasitikima daugiau nei 120%, bet nutinka tai, kas turi nutikti.