Viename kaimelyje, kalnų apsuptyje, gyveno plačiaburniukai, kurie buvo akli - neturėjo akių, tačiau turėjo dideles burnas ir turėjo susiformavusį pasaulio suvokimą, kurį perduodavo iš kartos į kartą savo vaikams vyresnieji - plačiaburniukų gyvenimas kaimelyje yra vienintelis teisingas ir įmanomas. Nuo piktų žvėrių jie gindavosi, juos paprasčiausiai prarydami. Kalbėdavo jie garsiai - jų balsai girdėdavosi aukščiausio kalno viršūnėje. Jie visi manė, kad jie yra išmintingi, neklystantys, šaunūs ir šiaip pasaulis sukasi aplink jų kaimelį, mat senoliai sakė, kad jų kaimelis - pasaulio centras, už horizonto nieko nėra, o kalnai saugo nuo nukritimo į kosmosą, nuo amžinos kelionės jame nemirštant ir po truputi išprotėjant, tačiau ne pilnai...
Kitame kaimelyje, lygumoje už kalnų, gyveno greitkojukai ir plačiaakiukai, kurie puikiai sugyveno ir tuokdavosi tarpusavyje. Greitkojukai turėjo puikiai išvystytas galūnes, kuriomis pasinaudodami užlipdavo į aukščiausius medžius be vargo, lakstydavo po pasauli itin greitai ir semdavosi naujų įspūdžių. Plačiaakiukai turėjo puikų regėjimą, kurio dėka informuodavo apie viską ką matydavo - pavojų, klajoklių būrius, žvėris ir žvėriukus, viską. Kadangi per daugelį metų gyvenimo kartu, jų priviso daug ir jie tuokdavosi tarpusavyje, dalis kaimelio gyventojų pasiryžo išeiti iš kaimelio ir sukurti savo gyvenvietę. Kadangi, plačiaakiukų ir greitkojukų santuokų vaikai turėjo abiejų tėvų bruožus, liekanti kaimelio dalis nei kiek dėl jų nesibaimino ir linksmai klegėdami išlydėjo būsimus klajoklius...
Nutiko taip, kad plačiaakiukų ir greitkojukų kaimelio atstovai užėjo į plačiaburniukų gyvenvietę, plačiaburniukams buvo šokas, kad atsirado naujų gyvių, kurie taip pat kalba ir netgi juokauja ("bent taip jie sakė!"), jie vis labiau irzo ir darėsi dirglesni ir dirglesni... Mat jie kalbėjo apie neaiškiais vietas, mėgindami įteigti, kad būna ir kitaip, sugriauti jų nusistovėjusią tvarką. Šito plačiaburniukai negalėjo pakęsti, tad išdūrė jiems akis, kad daugiau nieko nematytų ir nekalbėtų nesąmonių, bandydami juos suryti įsitikino, kad jų per daug, todėl garsiai šūkaudami ir aiškindami, kokie jie pikti ir nusivylę, susprogdino jiems ausų būgnelius ir pririšo kaip šunis vėlesniam "naudojimui".
Kai kurie plačiaburniukai po daugelio savaičių negero jausmo kankinami po truputi paniro į depresiją, jie jautėsi kalti, kad surijo ir sunaikino vargšus kvailius, kurie tarėsi atėję iš kosmoso platybių, kito pasaulio ir kažin kokių tolybių. Jie kalbėdami tarpusavyje pradėjo galvoti, kad jie galėjo juos pagydyti ir gyventi augindami juos... Po ilgų mėnesių depresijos, šie plačiaburniukai surijo patys save. Ir kalnų apsuptyje toliau klegėdavo linksmi likusių plačiaburniukų balsai.
O pasaulyje toliau švietė saulė ir žolę kedeno vėjelis.
-
O kas esi Tu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą