Begalinis švelnumas

Ir katiniukas tyliai, tyliai pasiglaustęs, priglaudė savo mažą, pūkuotą ir be galo švelnią letenėlę prie mažo virpančio kūnelio. "Ko virpi, Mažyte?", "Kas yra?" iš murksėjo jis. "Aš Tave myliu, supranti?" lėtai išleisdamas nagus murkė jis toliau. "Brangiausia mano Tu" braukdamas letenėle per mažąjį kūnelį palikdamas rausvus rėžius, toliau tęsė jis...

O mažytė pelytė juo tikėjo ir toliau laiminga sau sėdėjo, jausdama, kad skauda mylimojo paliestas vietas, bet vis tiek aklai tikėjo, kad jeigu muša, reiškiasi myli. Tad tik papurtė savo baltuosius kailinukus ir toliau klapsėjo akutėmis, padabintomis netikromis blakstienomis, ir trynėsi letenėles, ant kurių mirguliavo raudoni kaip kraujas nagai (mat mylimasis sakė, kad graži spalva, nors jai ji nepatiko, priminė nemalonius dalykus, bet priešintis ir neįtikti ji bijojo, per daug jai jo reikėjo).

Ir vieną saulėtą dieną, katiniukas iš meilės nukando pelytei galvą.

-

Moralas? Jei myli - nemuš, vyrai ne taip aiškinti turi ko jie tikisi ir nori iš Tavęs, o Tu tikrai neprivalai būti užguita maža pelytė neturinti savo nuomonės. Tik neužmiršk, kad nuostabios būna tik tos, kurios stengiasi ir nesiaikštija nuolatos, spragsėdamos nagais.