"Jie su manimi nebus, nes jie bjaurūs", "pasikėlę kvailiai", "tikrai bus negerai ir iš manęs juoksis", "viskas erzina", "viskas visada man būna blogai" kaip dažnai kartoji sau tai Tu? Kiek kartų skundeisi gyvenimu ir nieko nedarei, tiesiog sėdėjai ir demonstravai nepasitenkinimą tam tikrais dalykais, nors situacija spaudė Tave taip, kaip darželinukas spaudžia plasteliną? Matyt kojų, rankų Tau niekas nenupjovė, tačiau situacija buvo viena iš tų "bjauriųjų", nes žmonės veidmainiai, šikniai, kurie nieko nedaro tik siekia sau naudos, visi pasipūtę, nedraugiški, nenormalūs, išsigimėliai neleidžiantys Tau normaliai gyventi?
Panašu, kad turi aukos sindromą ir sukeli "save išpildančią pranašystę". Trumpas pavyzdėlis kaip šios "pranašystės" mechanizmas veikia:
Marija nusprendžia, kad jos vyras Petras jos nebemyli. Ji nusprendžia "išsireikalauti" meilės įrodymų būdama bjauri ir priekabi ("pažiūrėk kiek valandų, kur buvai?!" [atsakymas "bėgiojau" - netinka], "ar Tu laikai mane stora?", "ką tai turėtų reikšti?", "ko tyli, nenori su manimi kalbėtis??"). Sėkmingai šį planą vykdo tam tikrą laiką. Po kiek laiko Petras Marijoje temato "besikabinėjančią furiją" ir į jos priekabias atsako šiurkščiai, įžūliai nebesistengdamas slėpti sumišimo, susierzinimo ("taip, nenoriu kalbėtis, nes Tu tik šauki", "taip, esi stora ir tie saldainiai ne be reikalo vadinasi "karvutė"", "kur norėjau ir buvau, ir ką Tu man?"). Marija įsitikina, kad Petras jos nebemyli ir nusprendžia skirtis.
Gal ir Tu savo gyvenime sėkmingai taikai šį mechanizmą ir toliau kaltini visatą ir jos dalis dėl savo "aukos" būvio?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą