Teatras

Man labai patinka teatras. Su žmonėmis, kurie savo kūnu sugeba perteikti žymiai daugiau nei filmuose vaidinantys asmenys (jei vietoj tokios gausos specialiųjų efektų jie vaidintų kaip šie "teatrinukai", filmai būtų nepalyginamai tūkstančius kartų paveikesni); su žmonėmis, kurie mano, kad džinsai ir paprastas megztukas iš vilnos (arba ne) neprilygsta jų plastmasinių karoliukų papuošalams, todėl žvilgsniu degina taip apsirėdžiusį asmenį (taaaaip, mačiau jūsų žvilgsnius, dava... damos); su moterimis, kurios visą eleganciją ir grakštumą paliko kažkur namuose, tamsiausiame jų kampe - vyriškai ir drąsiai jos prasigrūda per kliūtis, na, tiksliau sėdinčius žmones, kaip maži ledlaužiai (tiesa, tas pats galioja ne tik sėdantis į vietas, o apskritai visame teatre - prie drabužinės, eilėje prie tualetų, siaurame koridoriuje...); su žmonėmis, kurie nesugeba išaugti iš paaugliško egocentrizmo ir yra įsitikinę, kad viskas tik jiems ir dėl jų; su žmonėmis, kurie įsivaizduoja, kad sukišus savo rankinę kitam asmeniui po ranka, šis jos nejudins, ranką patrauks, o, jei judins tik tam, kad apvogtų (gi labai smagu ieškant patogios pozicijos rankai, girdėti gilius atodūsius iš šalia sėdinčio žmogaus, lydimus jo įbesto žvilgsnio į galūnę); su žmonėmis, kurie mano, kad mandagumas yra skirtas tik draugams arba apskritai nevykėliams (visai smagu, kai atsistojus praleisti, apmindo kojas net į jas žiūrėdami); su žmonėmis, kurie viską komentuoja, tarsi tai būtų futbolo ar krepšinio varžybos (prašau nelinčiuoti dėl to, kad krepšinį paminėjau po futbolo). 

 Man labai patinka teatras.

-

Man labai patinka teatras - tiek didysis, Gyvenimo, teatras, tiek mažieji, kuriuose atgimsta mažos gyvenimo istorijos.