Pustė taip, tarsi būtų gūdžiausios žiemos, tamsiausias ir giliausias vakaras. Sniego gūsius nešiojo dainuojantis ir besižnaibantis vėjas, kurio norėjosi vengti bėgant nuo jo kuo toliau, tačiau kur tu nuo vėjo pabėgsi... Tačiau nuotaika pakili - aplink bėgioja mažas, be galo mylintis pusvilkis, kuriam nuskilo genų loterijoje. Matant jį, besidžiaugiantį sniegu, pamiršti, kad vėjas tik ir laukia kol užsižiopsosi - šis nuplėšia gobtuvą nuo galvos, pažeria sniego saują į akis ir tyliai krimsteli į nosį ir bėgdamas šalin kvatojasi. Jam juokinga, kad paskubomis užsimaukšlini gobtuvą ir tyliai murmant valaisi veidą. Sunerimęs pusvilkis atsisėda ir pradeda dairytis, tai ženklas, kad esate ne vieni...
... Iš tamsos išlindo Ji - dailus baltas vilkas, kuris, atrodo, atsirado iš niekur. Ji tyliai pribėga prie kojų ir uostinėdama šnirpšteli, tarsi skatintų eiti tolyn, tolyn iš jos ledo karalystės. Nerimstančiam pusvilkiui metusi priekaištingą žvilgsnį, pakelia akis į žmogaus veidą ir tiriamai žvelgia. Panašu, kad įvertina teigiamai - pradeda vizginti uodegą. Grakščiai apsisukus pradeda tirti pusvilkį. Šiam labai neramu, kad jo žmogus gali nukentėti, todėl nesusilaikęs pradeda kalbinti Ją pasitraukti šalin. Šiai nesureagavus, visai sunerimsta ir pradeda irzti, grasindamas ją nuskriausti, tačiau Jai - nemotais. Tiriamu žvilgsniu įvertinus situaciją, Ji atsisuka į žmogų ir stebi jį priekaištingu žvilgsniu. Tarsi, reikalautų jo imtis kažkokių veiksmų, mat pamalonino savo pasirodymu. Žmogui neramu, vilkas didelis, nors ir atrodo draugiškas, pusvilkis vis labiau nerimsta savo kailyje, vilko niekas nelydi, o žmogus tik vienas, pusvilkis mažas ir vilkui suirzus maža vilčių apsiginti, tačiau stovėti kaip druskos stulpui - ne išeitis. Žmogus po truputėlį pradeda trauktis atgal, po kelių žingsnių bando prisišaukti pusvilkį nenuleisdamas akių nuo Jos. Ji tik stebi procesą tarsi su šypsena savo dailiame snukyje tyliai sakytų "Na, ir kvailas tu, žmogau". Žmogui apsisukus eiti, Ji nesitraukia iš vietos ir laukia kol šis aprims. Žino, kad žmonės labai nerimastingi, o Jai taip pat reikia iš kažkur gauti šilumos, nes, nors ir jaučiasi savo vietoje, šis vėjas ją nemenkai erzina žnaibydamas jos dailų ir raumeningą kūną.
Žmogus su pusvilkiu eidamas šalin jautė sunkumą širdyje - vilkas atrodė sušalęs ir, nors rodė pasitikėjimą savim, naktis vėjo kompanijoje nebuvo geriausia išeitis. Išgirdęs kažką atbėgant šiek tiek sunerimo, nes nežinojo ko tikėtis - įkandimo ar tylios kompanijos, o galbūt tiesiog kažko pralekiančio pro šalį... Tačiau tai tebuvo Ji, priartėjus, neskubiai trepsenanti šalia. Žmogui širdis pradėjo plakti stipriau - jis puikiai suvokė, kad Jai vietos jo namuose nėra, tačiau ši nuo jo nesitrauks. Giliai atsidusęs nusprendė bandyti susisiekti su visais kas galėtų padėti tokioje situacijoje... Deja, šis planas neišdegė - pusvilkį uždarius namuose ir likus vienam su vilke, niekas į pagalbos šauksmą neatsiliepė, tad žmogui teko sukti galvą ką daryti toliau.... Ji niekur nesitraukė ir toliau žiūrėjo į akis, tarsi žinodama ką žmogus galvoja. Žmogaus galvoje rezgėsi vieną už kitą painesnės mintys, tačiau baltasis vilkas suprato, kad žmogus gali taip ir užsipainioti savose imtyse, kaip paprastai žmonėms ir būna, tad jai pačiai teks jį paskatinti kažką daryti - neskubiai priėjus prie rūsio durų Ji parodė į jas galva. Žmogui to ir tereikėjo. Žinoma, jis jautėsi kiek nusivylęs savimi, kad iš karto nesugalvojo Ją įleisti į rūsį, šiltai praleisti naktį, tačiau džiaugėsi, kad yra patraukli alternatyva, kurią galima realizuoti. Po kelių minučių Ji jau šiltai susisukus, laukė kol žmogus išeis, visa savo poza rodydama, kad ruošiasi miegoti. Žmogui daugiau nieko neliko tik pasišalinti.
Rytai išaušus ir atėjus žmogui, Ji tik pasipurtė, pasiglaustė tarsi dėkodama už padarytą paslaugą ir išėjo skubiai pro duris, tarsi bijodama atskleisti didžiulę savasties paslaptį kartu su saulės spinduliais. Žmogus nespėjo net sujudėti, kai Ji dingo. Viskas kas liko - prisiminimas apie Ją.
Žmogui liko tik viltis, kad tai bent kažkuo padėjo ir buvo teisinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą